C.Dohmas: „Utenoje matau potencialą ir erdvę tobulėti“

Nuo šių metų liepos mėnesio prie „Utenos Utenio“ klubo prisijungė didžiulę patirtis futbolo specialistas iš Danijos – Carstenas Dohmas. Jis yra „Auri-Dohm“ metodikos kūrėjas, o dabar ir „Utenos Utenio“ Techninis vadovas, atsakingas už klubo akademijos struktūrinius pokyčius, darbo ir treniruočių aplinkos sukūrimą ir metodikos įgyvendinimą.
Interviu, kurį sudaro trys dalys, mes pristatome C.Dohmą, jo viziją, jau pradėtus darbus ir laukiančius artimiausioje ateityje bei kaip jis mato futbolo padėtį mūsų šalyje ir regione.
Antrojoje interviu dalyje kalbamės apie įsimintiniausius C.Dohmo darbus, apie pasiūlymą iš Nyderlandų PSV „Eindhoven“ ir Kanados rinktinės, bet pasirinktą „Utenį“, „Auri-Dohm“ metodikos principus bei trenerio vaidmenį ir savybes.
„Treneris niekada negali užtrenkti durų, negali žlugdyti svajonių. Net jei vaikui tektų pralysti pro adatos ausį, kad patektų į tą pažadėtąją profesionalių futbolininkų šalį, – apie trenerio vaidmenį sakė C.Dohmas. – Būkime empatiški, matykime vaikus, pabandykime pajausti ką jie jaučia. Pasitikėkime jais. Pasitikėkime net tada, kai jiems nesiseka ir yra sunku. Ypač, kai jiems sunku. Pasitikėjimas ir empatija jus nuves labai toli“.

Esate FC „Nordsjaeland“ elitinės jaunimo ruošimo programos sumanytojas ir autorius, vienas iš šio klubo akademijos įkūrėjų ir programos autorius. Taip pat sukūrėte išskirtinę „Brondby IF“ U12-U15 treniruočių aplinkos koncepciją; įgyvendinote ir išplėtojote visose jaunimo komandos ilgalaikiu procesu paremtą darbo treniruotėse metodą. Ir tai tikrai ne viskas – buvote vienas iš unikalios programos kūrėjų, kuri padėjo futbolininkams siekti žinių ir mokytis universitete suderinant tai su profesionalaus futbolininko karjera. Turite įspūdingą gyvenimo aprašymą. Ir dar daug išskirtinių darbų, kuriuos padarėte. Kuris iš jų jums svarbiausias ir brangiausias?

Nenoriu nieko sumenkinti ar įžeisti. Visada kreipiu dėmesį į žmones, kurie tuo metu su manimi dirba. Ir daugelis žmonių, paklausti, kuris laikas buvo pats geriausias, atsakytų, kad tas, kai supo žmonės, kurie tave praturtino. Tuomet, „FC Nordsealand“, sukūrėme geriausią mokymosi aplinką, turėjome stiprią ir motyvuojančią aplinką. Darbo pabaiga klube nebuvo ta, kurią mielai prisiminčiau, bet vidurys buvo įkvepiantis. Tuomet pirmą kartą tapome Danijos čempionais. To pasiekėme, nes visi buvome vienoje valtyje ir plaukėme ta pačia kryptimi. Turėjome vertybes, kurias branginome ir kuriomis vadovavomės.
Taip pat norėčiau išskirtą ir laiką, kai buvau truputį toliau nuo futbolo, kitokioje aplinkoje – Verslo mokykloje. Ten buvo nuostabūs kolegos, labai geri santykiai. Suvokimas, kaip dirbti su žaidėjais, kurie ir treniruojasi ir mokosi. Tuo metu vienoje klasėje mokėsi gal 10 ar 11 nacionalinių rinktinių žaidėjų. Tai buvo nuostabu.
Šie du darbai įsimintiniausi.

Dėl minėtų darbų esate gerai žinomas futbolo specialistas Europoje, ypatingai vakaruose ir šiaurėje. Taip pat ir kituose žemynuose. Prieš atvykdamas į Uteną, turėjote keletą gerų darbo pasiūlymų iš didelių klubų ir nacionalinių rinktinių. Ar galite pasakyti, kokie tai buvo pasiūlymai?

Keletas iš Danijos aukščiausios lygos klubų. Tiek galiu pasakyti. Turėjau galimybių išvykti į Norvegiją, į klubą kuris norėjo vystytis ir augti, bet tuo metu nemačiau didelių galimybių ten. Taip pat, dirbti su Danijos futbolo federacijos programa ir padėti vietinėms komandoms.
Jau daug metų vis kalbuosi su PSV „Eindhoven“. Dabar turėjau konkretų pasiūlymą. Taip pat, buvo pasiūlymas iš Kanados, dirbti su moterų futbolu. Tiesą sakant mane domina Kanados futbolas, matau ten galimybių. O dabar esu Lietuvoje.

Tad kodėl Utena? Kas privertė pasirinkti šį miestą?

Keletas dalykų. Dirbu su Aurelijumi Skarbaliumi. Esu buvęs čia keletą kartų. Esu toks žmogus, kad visur stengiuosi akcentuoti ne problemas, bet ieškoti ir rasti sprendimus, matyti galimybes. Žinau, kad laukia iššūkiai. Turime priimti šiuos iššūkius ir matysime ar mums pavyks.
Kiti dominę pasiūlymai, „PSV Eindhoven“, bet ten trumpalaikis darbas. Turiu šeimą, kuria reikia rūpintis. Kanada – prieš metus norėjau ten išvykti, bet nepavyko. Dabar gavau konkretų pasiūlymą, bet vienas iš reikalavimų – nuolatinis buvimas ten, tai reiškia, kad reikėtų persikelti ten gyventi.
O buvimas čia įdomus, leidžiantis tęsti darbą savo įmonėje. Viliojo galimybė daryti pokyčius čia ir tai pasirodė jaudinanti galimybė.

Kaip sekasi šis projektas?

Čia jau buvau keturis kartus. Stengiuosi stebėti ir pamatyti bendrą vaizdą iš viršaus. Yra labai daug kelių, kuriais galima eiti, nes yra daug darbų, kuriuos reikia padaryti. Tad dabar svarbiausia atrasti tuos, kurie yra ypatingai svarbūs ir kuriuos reikia tobulinti dabar. Apie tai kalbėjome anksčiau – žengti teisingus žingsnius, sukviesti į valtį tinkamą komandą, kuri turi suprasti, ar mes jau pasiruošę, ar mes norime eiti šiuo keliu. Mes įpusėjome šį darbą. Esame teisingame kelyje su visais laukiančiais iššūkiais. Matau potencialą, nes yra daug erdvės tobulėjimui ir mes tai galime padaryti.
Ypatingai svarbu, kad visi susivienytų ir suprastų, kur mes keliausime ir kad mes norime ir galime tai padaryti.

Utenoje praleidote jau pakankamai laiko, lankėtės jau keturis kartus, matėte visus žaidėjus, keletą kartų kalbėjotės su tėvais, praleidote šimtus valandų bendraudamas su treneriais ir ruošdamasis susitikimams su jais. Kokie jūsų pastebėjimai ir kokie žingsniai turi būti žengti, kad toliau judėtume į priekį?

Gal kartosiuosi, bet tai labai svarbu. Dabar mes esame vienoje valtyje ir turime susitarti, kur keliaujame, kuriuos dalykus reikia keisti, kuriuos tobulinti. Ir čia svarbu atrasti mums tinkamiausią aplinką. Kalbame apie rėmus, kaip mes dirbame, kaip treniruojame, kokia treniruočių aplinka turi būti. Svarbus ir varžybų procesas, bet šiuo metu labiau koncentruojamės į kasdienes treniruotes.

Kalbame apie treniruotės organizavimą, kuriame rėmus, į kuriuos vėliau, įstatysime nuotrauką, tai yra pačios treniruotės turinį. Bet dabar svarbiausia pati treniruotės esmė – kaip mes dirbame, kaip ruošiamės, kad kiekviena treniruotė būtų geriausia. Imame teoriją ir ją įgyvendiname praktiškai treniruočių procese.

Svarbiausia užduotis dabar – padėti treneriams suprasti, kaip tai įgyvendinti, suprasti aplinką, kurioje dirba, suprasti žaidėjus. To ir mokomės.

Noriu paminėti Marių Babravičių, kuris dirba kartu ir yra konsultantas, jo kasdienis darbas yra ypatingai svarbus šiame procese. Jo stiprybė – darbo procesų organizavimas, viso treniruočių proceso sudėliojimas į vietas ir pagalba treneriams suprasti proceso analizės svarbą – t.y. darbas „Stats4sport“ platformoje.

Žvelgiant į tai, kas yra padaryta Utenoje, daugelyje vietų esate stipresni nei danų klubai – nuolat dirbantys treneriai, „Stats4sport“ platforma, turite fizinio rengimo trenerį ir puikų kineziterapeutą. Tai labai stiprus pamatas. Turite labai stiprių žmonių, todėl ateitį matau gerą.

Taip pat, reikia paminėti vaiko aplinką – tėvus, mokyklą, laisvalaikį, tai kas turi didelę įtaką, kaip sparčiai mes vystysimės. Ir apie juos turime galvoti. Bet visi žingsniai turi būti žengti tinkamu metu. Bus situacijų, kai reikės kiek nukrypti nuo kurso ir padaryti darbus, nesusijusius tiesiogiai su mūsų veikla, treniruotėmis, varžybomis – pavyzdžiui, pakalbėti su tėvais, kodėl mes priimame vienokius ar kitokius sprendimus – kad jie suprastų, ką ir kodėl darome ir galėtume sklandžiai judėti į priekį.

Apie tėvus ir mamas. Jūsų kalba po pirmos bendros treniruotės apie koncentraciją, raudoną, geltoną ir mėlyną spalvas, padarė didelį įspūdį visiems susirinkusiems. Mano nuomone, šis paprastas palyginimas atskleidė pamatinius „Auri-Dohm“ metodikos principus tiems, kas nėra įsigilinęs į ją ir nėra įsitraukęs į treniruočių procesą. Gal galite trumpai paminėti esminius kalbos akcentus didesnei auditorijai?
(Raudonieji, pasak C.Dohmo, yra tie, kurie ateina tik pasilinksmint ir praleist laiką su draugais, bet nenori nieko mokytis. Geltonieji nori treniruotis ir išmokti, bet dėl kažkokių aplinkybių -koncentracijos stokos, draugų įtakos, fizinių galimybių ar dar kažko – nesugeba šimtu procentų įsitraukti į treniruotę rr mokytis tiek kiek gali. Mėlynieji yra motyvuoti, nors ne visi ir ne visada galintys viską atlikti, bet atiduoda visas jėgas treniruotėse, kad padarytų taip, kaip reikia ir ko prašo treneris. – Aut. past.)

Tai susiję su metodikos dalimi, kurioje mes kalbame apie individualų žaidėją. Grįžkime į teoriją – kaip tu, kaip asmuo, kaip žmogus, mokaisi ir augi? Kokioje aplinkoje geriausiai išmoksti? Mokydamasis turi būti mokymosi komforto zonoje, tėkmėje, kaip mes tai vadiname. Tuomet viskas teka sava vaga. Mes stebime tėkmę. Jei mes negalvodami skirstome vaikus į grupes, pamiršdami, kad žmonės yra labai skirtingi ir turi skirtingus poreikius.

Sakykime žaidėjas A nori vieno, žaidėjas B nori antro, o C – dar kažko visai kito, tuomet labai sunku sukurti sklandžią proceso tėkmę. Nes žaidėjui A visai neįdomu arba jis yra susierzinęs dėl to, ką daro B ar C žaidėjas. Tai siaubinga aplinka, tai tampa sūkuriu, ne tėkme.

Visi norime būti tokioje aplinkoje, kurioje aplinkiniai nori judėti ta pačia kryptimi. Tas pats su treneriais, mes norime juos pakviesti į laivą, kuris judės būtent ta kryptimi.

Taip ir su žaidėjais, visi nori, kad žaidėjai tinkamai elgtųsi ir klausytų, kad norėtų mokytis. Ir jei pusė to nenori – tai problema. Iš čia ir kyla mėlynos, geltonos ir raudonos spalvų apibūdinimai. Raudonų visada ir visur yra, nuo pat pradžių. Kai kur būna daugiau mėlynų – nedaug tokių vietų, kai kur daugiau – raudonų.

O mūsų vaidmuo ir užduotis šiame kontekste – padėti raudoniems tapti geltonais, vėliau gal mėlynais. Ne su visais ir ne visada tai pavyks, bet užduotis – kad žaidėjai tai suprastų ir patys stengtųsi tobulėti ir patekti į mėlynųjų gretas.

Tai – didžioji užduotis! Ir pagrindinė idėja. Sudėlioti viską į tinkamas vietas ir jei bus dauguma mėlynų, tuomet pasieksime aukštesnį lygį.

Kokiais veiksniais ir asmenybės savybėmis remiantis galime nuspėti ar vaikas taps futbolininku ar ne? Į ką mes turime kreipti dėmesį čia, Utenoje ir Lietuvoje apskritai?

Visos keturios ugdymo sritys – Technika, Taktika, Fizinis pasirengimas ir Mentalinė-psichologinė – yra glaudžiai susijusios, jei visas jas tobuliname, vaikas tobulėja ir kaip žmogus. Bet yra vienas aspektas, kuris turi daug didesnę įtaką – tai mentalinė sritis. Paklauskite, žaidėjų, kurie žaidė profesionaliai, koks buvo jų kelias, kaip tapo profesionalais, daugelis atsakys – sunkus darbas arba begalinis užsispyrimas, tvirtumas, ryžtas siekti tikslo. Jie sutiko daug kliūčių, pasipriešinimo, bet visa tai nugalėjo. Nenoriu pasakyti, kad tik tai lemia, bet daugelis dalykų susiję būtent su psichologine sritimi.

Jei matome žaidėją, kuris moka „skaityti“ žaidimą, supranta futbolą, mato jo esmę – tai irgi yra grynuolis.
Turime turėti omenyje visas keturias ugdymo sritis, bet daugelis gijų veda į mentalinę.

Kada mes apie vaiką galime sakyti, kad iš jo bus futbolininkas ar ne? Kokio amžiaus – 9, 10, 16 metų?

Ne, ne… Sakyčiau 17-19. Labiau 19 metų. Ir kažkaip negerai skamba – bus futbolininku. Gal tiksliau sakyti, kad kažkas turi nedaug galimybių juo tapti. Bet nesakyčiau, kad konkretus vaikas tikrai bus futbolininku. Yra skirtumas tarp šių pasakymų. Daug kas gali nutikti. Todėl tiksliau kalbėti apie potencialą. Turime daugiau koncentruotis į potencialą. Ir ne tik aš taip turiu galvoti, bet ir kitas, turintis kitokį požiūrį į futbolą.

Žinoma, kartą per 20 metų išauga Messi ar Maradona, bet jų yra vienetai. Gal pasiseks ir pamatysime tokį, tuomet visi pamatysime labai anksti.

Dabar mūsų tikslas – ieškoti žaidėjų, turinčių potencialą. Šiandien stebime daug žaidėjų ir sprendžiame,kas jį turi, bet turime stebėti ir atsiminti visus žaidžiančius, gal jie dabar atrodo ne to lygio, gal matome, kad turi labai mažai galimybių, bet jie auga ir visi turi galimybę tobulėti bei atsiskleisti.

Bet kartais treneriams labai lengva pasakyti – jis nebus futbolininkas. Ir vaikas tikrai juo netaps, nes treneris juo netiki. Ar tai netampa spąstais treneriams?

Taip, gali. Bet jei aš būčiau komandos treneris ir kažkur giliai galvočiau, kad vaikas turi mažai galimybių tapti profesionaliu futbolininku dėl prastos koordinacijos ar prasto judėjimo, negebėjimo atlikti perdavimą ar kitų dalykų, kurių yra labai daug, o jam jau 12 metų, tai yra jis atsilieka 6 metais nuo kitų, vis teik to nesakyčiau. Kalbėčiau, kad jis turi mažai galimybių, bet nesakyčiau, kad tai neįmanoma. Tai įmanoma. Visada yra galimybė.

Treneris niekada negali užtrenkti durų, negali žlugdyti svajonių. Net jei vaikui tektų pralysti pro adatos skylutę, kad patektų į tą pažadėtąją profesionalių futbolininkų šalį.

Esate teisus, yra tokių trenerių, kurie kalba, kad tas ar anas nebus futbolininku, jie gali taip galvoti, bet vis tiek reikia dirbti su jais, kaip ir su visais vaikais, skirti laiko. Bet parodyti ar sakyti, kad taip galvoji – negerai.

Kokias asmenines savybes treneriai turi ugdyti, kad būtų sėkmingi?

Vieno dalyko aš labai pasigendu – empatijos. Daug trenerių neturi gebėjimo pažvelgti kito akimis. Trūksta sąveikos su kitu, kito žmogaus supratimo. Matyti žaidėją. Nesielgti su vaiku, kaip su kareiviu ar kaip su „mažu suaugusiu“. Vaikai nėra maži suaugę, jie yra vaikai. Kai kurie dideli vaikai, kiti maži, bet jie nėra suaugę. Todėl nežaiskite Premier lygos su vaikais ir neorganizuokite jų dienotvarkės, kaip profesionalių žaidėjų.

Geriau būkime empatiški, matykime vaikus, pabandykime pajausti ką jie jaučia. Pasitikėkime jais. Pasitikėkime net tada, kai jiems nesiseka ir yra sunku. Ypač, kai jiems sunku.

Pasitikėjimas ir empatija jus nuves labai toli.

Žinoma, reikia suprasti žaidimą. Suvokti, kaip žaidžiamas futbolas, bet tai nėra prioritetas. Jei man reikia trenerio, aš renkuosi tą, kuris turi šiuos žmogiškuosius įrankius. Žmogiški gebėjimai – pirmas prioritetas.

Praktiniai gebėjimai rikiuojasi antroje vietoje. Tokie, kaip futbolo suvokimas, kaip ugdomi vaikai, ramybė ir kantrybė.

Nesižaviu per kitų galvas lipančiais treneriais, kuriems svarbiausia kuo greičiau kilti karjeros laiptais ir tapti pirmos komandos treneriu