Utenos futbolas ir Vaidotas Rastenis atrodė neatsiejami ir tinkami vienas kitam. Tačiau kiekviena graži kelionė turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Uteniškis V. Rastenis po darbo „Utenos Utenio“ futbolo klube, futbolo akademijoje „Utenis“ ir Utenos apskrities futbolo federacijoje (UAFF) nusprendė ieškoti naujų karjeros iššūkių.

Siūlome interviu su Vaidotu apie stiprų jo ryšį su Utenos futbolu, sutiktus žmones ir sudėtingą sporto situaciją mažesniuose mestuose.

Kaip atsidūrėte Utenos futbole?

Utenoje gimiau, augau ir užaugau iki 18,5 metų. Nuo 7 metų lankiau futbolą trenerio Romualdo Augustino treniruojamoje komandoje. Kartais pažaisdavau rankinį, kai iškrisdavo jų vartininkai. Vėliau studijos, dar vėliau darbas, nuvedė mane į Vilnių. O po 18,5 metų kelias vėl pasuko į Uteną, kai paliekant Lietuvos masinio futbolo asociaciją paskambino Artūras Gimžauskas ir pakvietė grįžti į gimtąjį miestą.

Ar darbas UAFF ir „Utenos Utenyje“ buvo toks, kokio ir tikėjaisi? Ar nesigaili tokio etapo?

Labai džiaugiuosi šia patirtimi. Ji visiškai kitokia nei iki tol gauta. Žmonės, mentalitetas, aplinka – viskas kitaip nei Vilniuje. Kartais uteniškiai man sakydavo, tavo idėjos geros, bet jos tinka Vilniui, ne šitam kaimui. Gaila, kad labai gajus tas provincijos/kaimo kompleksas. Jis labai trukdo žengti į priekį. Nors visada pabrėždavau, kad darbas masiniame ir visame futbole reikalauja kantrybės ir laiko, bet čia jo reikia dar daugiau.

Tačiau išgirsdavau ir visiškai priešingų pasakymų. O tai tikrai nuteikia optimistiškai. Be aktyvių Utenos moterų ir jų palaikymo, pusė darbų skirtų bendruomenei būtų neįgyvendinta. Puiki, įvairiapusė patirtis!

Labiausia gaila, kad dirbdamas „Utenos Utenyje“ nebuvau geriausios formos, ir tai labai slegia. Nors darbų nuveikta tikrai labai daug ir paklotas tvirtas pamatas, bet žinau, kad buvo galima daug geriau. Tiesiog, nepajėgiau to padaryti.

Ilgai galvojau, gal reikia pasilikti ir pabandyti tai padaryti, bet supratau, kad yra didelė grėsmė tapti papildoma kliūtimi ir atitraukti kolektyvo dėmesį nuo dabar įsibėgėjusių darbų. Todėl nusprendžiau netrukdyti judėti  pasirinkta kryptimi ir neblaškyti kolegų, kurie sparčiai auga futbolo kokybės prasme.

Kaip įvertintum aplinką, kuri tave supo? Kokie tie Utenos futbolo žmonės?

Keletą kartų diskutavome su įvairiais žmonėmis apie Uteną ir uteniškius. Nes kiekvieną projektą ar renginį stengėmės išnagrinėti iš įvairiausiu pusių. Kalbant apie Uteną ir jos bendruomenę, reikia suvokti vieną svarbų istorinį faktą – Utena, kaip miestas išaugo dirbtinai ir per labai trumpą laiką aštuntajame XX a. dešimtmetyje, kai buvo pastatytos didžiosios gamyklos ir fabrikai. Nuo 1970-ųjų iki 1980-ųjų miestas išaugo daugiau nei triskart, nuo 7 000 iki 24 000, o prieš nepriklausomybę čia gyveno jau 35 000 gyventojų. Vėliau miestas vėl traukėsi.

Tad galime patys paskaičiuoti kiek Utenoje gyvena suaugusių žmonių, kurių seneliai ar proseneliai gimė čia, o kurie buvo atvežti iš įvairiausių kitų miestų, miestelių ar kaimų. Greitai išaugę industriniai miestai, tokie kaip Utena, visada turi identiteto ir bendruomeniškumo iššūkių, kuriuos, deja dažnai ignoruoja ar dar blogiau – nepripažįsta.

Šiuo požiūriu, Utena yra dar jaunas miestas, nors jo istorija prasideda prieš daugiau nei 750 metų. Nors ir ši data ginčytina ir miesto bendruomenėje plačiai dar tikrai neišdiskutuota.

Žadi keisti gyvenimo sritį. Kokių savybių išmokai ar patobulinai per šiuos metus, kurios galės praversti ateityje?

Į šią situaciją ir savo sprendimą stengiuosi žiūrėti kiek filosofiškai. Tai yra sprendimas, kuris brendo nuo 2016 m. pabaigos. Bet sulaukus Artūro skambučio ir pasiūlymo prisijungti prie gimtojo miesto komandos, nusprendžiau dar pabandyti.

Yra toks posakis „niekada, nesakyk niekada“. Posakis, kuris galioja visose gyvenimo situacijose. Tai turbūt pats sunkiausias sprendimas mano gyvenime. Todėl nesakau, kad traukiuosi iš futbolo apskritai, nes tai turbūt neįmanoma, kai visą sąmoningą savo gyvenimą praleidi jame ir su juo. Bet norisi save išbandyti ir kitose srityse, kol dar ne per vėlu. Tikiuosi, kad dar ne vėlu ir su tokiu „futboliniu“ bei „sporto vadybos“ kupinu CV dar būsiu įdomus ir kitose sferose.

Žmogus niekada nebūna vienas ir vieno žmogaus apsisprendimas nebūtinai reiškia, kad viskas bus taip, kaip jis nusprendė. Aš tai pavadinčiau labiau emocinio nuovargio ar perdegimo padiktuotu sprendimu, stengiantis apsaugoti save ir artimuosius. Jaučiuosi tiesiog išsunktas ir dabar futbole matau daugiau kliūčių idėjoms įgyvendinti, nei galimybių. Nors bendras futbolo paveikslas nėra toks blogas, net gi, sakyčiau, kad teikiantis vilties.

Turbūt didžiausios mano klaidos buvo bandymai įsitraukti į futbolo politiką, kurie ir pareikalavo daug psichologinių ir dvasinių jėgų. Todėl ir „Utenos Utenyje“ nebuvau geriausios formos.

Ko palinkėtum Utenos futbolui?

Utenos futbolas yra neatsiejama viso Lietuvos futbolo dalis, kuriai vadovauja LFF. Kadangi truputį suprantu futbolo politiką ir išmanau procesus, matau, kad šiuo metu veiklos, kuriose jaučiuosi stipriausias, bus pastumtos į šoną ir einama kitu keliu. Šis kelias bus naudingas bendram futbolo kokybės augimui, bet neišvengiamai prives prie aklavietės, kurioje vėl teks atsigręžti į pamatinius dalykus, tokius kaip tikrasis „grassroots“ futbolas.

Bet mes esame maža valstybė, su nedideliais, pasaulinio futbolo mastais, biudžetais, o „Utenis“ ir Lietuvos mastais nėra didelis klubas, todėl negalime, kaip Vokietija, sukurti ir įgyvendinti stiprios, viską apimančios strategijos, kurioje būtų vienodai daug dėmesio skiriama ir valdymui, ir infrastruktūrai, ir socialinei atsakomybei, ir 5 skirtingoms futbolo vystymo strategijoms, pradedant masiniu futbolu ir baigiant nacionaline rinktine. Todėl griežtas vieno ar dviejų prioritetų nusistatymas yra būtinas. O tai neišvengiamai verčia pastumti tam tikras sritis į šoną.

Čia labai geras palyginimas dviejų Utenos komandų – „Utenio“ ir „Juventus“. Vienas klubas pasirinko prioritetu vaikų futbolą ir akademijos stiprinimą (bet teko paaukoti pirmos komandos pozicijas), kita – pasirinko vyrų komandą (bet palikdama šone vaikus). Nereikia lyginti, kurie pasirinko geresnį variantą. Reikia suvokti dabartinę padėtį Lietuvos sporte ir suprasti, kad klubai neturi kitos išeities. Jie turi rinktis viena arba kita.

O palinkėsiu to paties, ko palinkėjo Carstenas Dohmas pradėdamas darbą „Utenyje“ – irkluoti ta pačia kryptimi. Sustabdyti valtį ar išmušti iš irklavimo ritmo galima labai lengvai, o vėl pagauti ritmą – labai sunku. Dabar manau klube irkluojama pakankamai ritmingai.

Lieku „Utenos Utenio“ klubo nariu ir kasmetiniu mokesčiu, o jei reikės – ir idėjomis, remsiu nuoseklią klubo veiklą. Kviečiu ir kitus prisidėti ir tapti klubo nariais. Tai mažiausia ką galime padaryti siekdami futbolo augimo Utenoje.