Jaunuosius futbolininkus nedideliame, bet gražiame Dusetų miestelyje bei kiek didesniame ir nuostabios gamtos apsuptyje esančiame Zarasų mieste treniruoja Rimas Vaitukaitis. Vienos geriausių Lietuvos futbolininkių Liucijos Vaitukaitytės tėtis įsitikinęs, kad didžiausias kabliukas, siekiant užkabinti vaikus prie futbolo, yra galimybė žaisti ir varžytis.
„Vaikai labai mėgsta varžytis. Jeigu koks mokytojas ar klubas suorganizuoja kokias nors varžybas, tai tas labai padeda. Žinoma, juos kažkiek paskatina ir smulkūs prizeliai, bet pats svarbiausias dalykas vaikams – galimybė pasivaržyti. Taip pat svarbu palaikyti kontaktą su tėvais. Svarbu ir tai, kad būtų sudarytos sąlygos ir vaikams būtų įdomu žaisti“, – kalbėjo R. Vaitukaitis.
Sporto klubuose ar mokyklose sąlygos sportuoti dažnai būna geresnės, bet ten dažnai atitinkamai išauga ir reikalavimai. Dažnai treniruočių metu reikalaujama dirbti, o ne žaisti. Jeigu talentingiausiems žaidėjams tas būtina, tai siekiant įskiepyti meilę futbolui didžiajai daliai vaikų tereikia suteikti galimybę žaisti savo malonumui.
„Yra tokių vaikų, kurie nori ir gali tapti gerais futbolininkais, bet jiems tikrai ne visada patinka vien tik sunkiai dirbti. Siekiant masiškumo, vaikams reikia švenčių, turnyrų – tiesiog kuo daugiau rungtynių“, – pridūrė R. Vaitukaitis.
Būtent paprastos, linksmos ir atraktyvios treniruotės vyrauja R. Vaitukaičio mintyse ir praktikoje. Jo didžiausias noras – kad vaikai iš nedidelių miestelių turėtų galimybę džiaugtis sportu.
„Man svarbiausia įtraukti vaikus į žaidimą, kad jie bėgiotų, spardytų kamuolį ir kad jiems būtų linksma. Noriu sudominti juos futbolu, suteikti kuo daugiau galimybių žaisti ir patirti emocijas. Smagu dar kažką laimėti, bet suprantu, kad toks treneris kaip aš, kuris turi vieną-dvi treniruotes per savaitę, negali turėti didelių tikslų. Neapgaudinėju savęs utopijomis apie užauginamas žvaigždes“, – pasakojo R. Vaitukaitis.
Liucijos Vaitukaitytės fenomenas
Visgi niekas nepaneigs, kad L. Vaitukaitytės pavyzdys yra įkvepiantis. Kamuolį pradėjusi spardyti savo kieme su broliu ir sese, dabar ji žaidžia vienoje stipriausių Europos lygų – Ispanijoje, bei jau keletą metų yra pagrindinės Lietuvos futbolo rinktinės sudėties žaidėja.
„Liucijos niekada neraginau žaisti futbolą. Viskas labai gražiai sutapo. Ji pradėjo žaisti futbolą būdama labai maža, kai dar net nekalbėjo. Vėliau pasimatė tam tikri gabumai. Turime aikštelę prie namų ir Liucija ten žaisdavo nuolat. Žiemos metu žaisdavom namuose hole, kurio plotas buvo apie 16 kv. m. ir ten galima buvo žaisti tiesiog du prieš du. Tiek mūsų ir buvo. Jai visada reikėjo žaisti su vyresniais, kas irgi padėjo greitai tobulėti. Ji yra labai užsispyrusi ir atkakli. Pati kažką pamatydavo ir išmokdavo“, – teigia Liucijos tėtis.
Pats R. Vaitukaitis dėl Liucijos pasiekimų daug nuopelnų sau neprisiima. Pasak jo, svarbiausia jam buvo sudaryti galimybes Liucijai žaisti futbolą. Buvo tik vienas susitarimas – kad jeigu ji pradėjo dalyvauti kokiam nors turnyre, tai jį turėjo ir pabaigti. Todėl ji niekada nepraleisdavo varžybų, pradedant nuo vaikams skirto „Flinto“ turnyro. Tėtis negailėjo laiko ir kitų resursų, kad Liucija galėtų dalyvauti visose savo miesto, o vėliau – ir aplinkinių miestų bei visos Lietuvos varžybose.
„Liucija turbūt turi įgimtą talentą. Ji gerai mato aikštelę, viską labai gerai supranta. Futbolą ji išmano jau daug geriau už mane. Visada tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Mačiau, kaip ji žaidžia su berniukais ir buvo akivaizdu, kad gabumų ji turi daug. Bet jokių raginimų žaisti futbolą iš manęs nebuvo“, – pridūrė treneris.
Mažųjų miestelių problemos
Liucijos pavyzdys kaip ir parodo, kad viskas yra įmanoma. Nesvarbu, kokio dydžio mieste tas talentas užgimtų. Vis dėlto R. Vaitukaitis į viską žiūri realiai – galimybių užauginti gero lygio futbolininką mažajame miestelyje yra labai nedaug.
Pasak Dusetų „Ainių“ ir Zarasų „Liepsnos“ vaikų trenerio, norint kažką pasiekti, reikia trijų svarbių dedamųjų.
„Reikia, kad pats vaikas norėtų, kad treneris norėtų ir kad tėvai norėtų. Nuo Liucijos iškilimo niekas šiai dienai nepasikeitė. Situacija mažuose miesteliuose yra panaši – yra futbolo būrelis, bet varžybų labai mažai. O tų varžybų reikia kuo daugiau. Sporto mokyklose yra daug futbolininkų ir ten jie gali varžytis kiekvieną savaitę. O čia reikia visiško trenerio ir tėvų atsidavimo. Nežinau, ar yra tėvų, kurie galėtų vežioti savo vaikus, kuriems futbolas būtų aktualus. Vaikų, kurie nori ir galėtų žaisti ateityje gerame lygyje, yra, bet galimybių jie daug neturi“, – aiškino R. Vaitukaitis.
„Nedaug tėvų turi tokias galimybes. Jiems reikia daug dirbti, kad apskritai išgyventų. Dar viena bėda – tėvai nevertina futbolo kultūros ir nesupranta, kaip svarbu vaikams suteikti galimybę žaisti. Aš pats užaugau futbolo aplinkoje, daug žaisdavau kieme, mokykloje, dažnai eidavau į stadioną ir palaikydavau „Atlantą, todėl pamilau futbolą“, – pasakojo R. Vaitukaitis.
Jis pats, siekdamas labiau įtraukti žmones į futbolą, kasmet organizuoja šeimų turnyrą savo treniruojamų vaikų šeimoms, bet ne visi tėvai atvyksta nors pažiūrėti, kartais atsisako dalyvauti paskutinę akimirką ir neatveža vaikučių.
„Tėvai galėtų patys pažaisti arba pamatyti kaip atrodo varžybos, bet būna šeimų, kurios tik pasižada sudalyvauti, bet paskutinę akimirką nusprendžia neatvykti“, – apgailestavo R. Vaitukaitis.
Na ir kita problema, ieškant motyvacijos vaikams, yra technologijų amžius. R. Vaitukaitis prisiminė, kad jo dukra Liucija galėdavo beveik kasdien eiti žaisti su broliu ar kaimynų vaikais. Rimas galėdavo surengti nedideles varžybas, o vaikai tryško noru žaisti futbolą.
„Neturtingose šalyse, gal kur Afrikoje, vaikai užauga gerais futbolininkais, nes jie daugiau nieko neturi, kaip tik kamuolį, jų daug, jie nori ir kasdien gali žaisti. Pas mus taip nėra. Čia dabar reikia konkuruoti su kompiuteriu. Mes neturime daug vaikų, kurie patys vieni daug žaistų, o ne tik lankytų treniruotes“, – prisipažino R. Vaitukaitis.
