Į ateitį žvelgia pasvertomis ambicijomis
Futbolo klubas Utenos „Utenis“ po pasitraukimo iš A ir I lygos perdėliojo prioritetus, išsigrynino tikslus ir kuria pamatus būsimam kilimui į viršų.
„Galbūt kažko turėjome atsisakyti, bet tai buvo padaryta dėl ilgalaikių tikslų“, – sako Utenos „Utenio“ valdybos pirmininku prieš metus tapęs Vaidotas Rastenis.
2019 metais „Utenis“ jau vienijo per 1000 žmonių bendruomenę. Klubas rūpinasi futbolo akademija, reprezentacinėmis vyrų ir moterų komandomis, įvairių renginių organizavimu, „Utenio“ stadiono valdymu ir kitokiomis veiklomis.
Pokalbis su V. Rasteniu apie „Utenio“ darbo principus, lūkesčius bei didžiausius iššūkius.
Paskelbėte praėjusių metų klubo veiklos ataskaitą. Kuriais skaičiais galite pasigirti?
Norėtųsi pasidžiaugti dviem dalykais. Pirmiausia – pavyko ženkliai sumažinti skolų naštą, kuri slėgė nuo paskutinio sezono A lygoje. Skolos sumažėjo beveik 100 tūkst. eurų. Tai yra viso klubo nuopelnas, ypač direktoriaus, kuris privertė visus laikytis finansinės drausmės. Galbūt kažko turėjome atsisakyti, bet tai yra dėl būsimų ilgalaikių tikslių.
Antras laimėjimas – suorganizavome virš 100 renginių. Tai yra tiek edukacinės programos, tiek futbolo rungtynės, tiek renginiai bendruomenei. Mūsų viena iš misijų yra būti bendruomenės klubu, todėl veikla neapsiriboja tik futbolu. Žinoma, labai svarbus yra Utenos savivaldybės indėlis, kuris sudaro apie 60 proc. mūsų biudžeto.
Kokie iššūkiai laukė tapus klubo valdybos pirmininku?
„Utenyje“ dirbau jau pusantrų metų, todėl tai nebuvo nauja sritis. Pagrindinis uždavinys buvo stabilizuoti finansinę padėtį, padaryti renginių ir veiklų inventorizaciją.
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuo noriu pasidžiaugti – Carsteno Dohmo prisikvietimas į Uteną. Tai yra vienas geriausių Danijos vaikų futbolo specialistų. Kai žinai, kad jis rinkosi tarp Kanados rinktinių, garsiojo Nyderlandų „PSV Eindhoven“, Norvegijos klubų ir keleto Danijos flagmanų, tai yra didžiulis įvertinimas. Jis čia mato labai tvirtą pamatą ir perspektyvas, kaip ant jo pastatyti tvirtą, gerą namą. Carstenas yra kūrybingas žmogus, kuriam patinka klubo vystymas, todėl jis Uteną ir pasirinko.
Kokius aspektus išskirtumėte C. Dohmo darbe?
Per pusmetį su C. Dohmu mums pavyko pagerinti treniruočių aplinką, sukūrėme trenerių savianalizės sistemą, kuri labai padeda patiems treneriams iš šalies pažvelgti į savo darbo kokybę. Visa tai pagerina pačios treniruotės kokybę. Mūsų bendruomenė kartais nepastebi, kaip mes tobulėjame, todėl labai svarbu parodyti tokias smulkmenas, kurios reiškia, kad mes kylame. Svarbios yra treniruotės planavimo atmintinės, taip pat šiek tiek perskirstėme grupes, kad vaikai treniruotųsi sau tinkamiausioje aplinkoje ir galėtų pajusti savo tobulėjimą. Taip pat pradėjome filmuoti treniruotes, o treneriai jas analizuoja. Padarėme atletinio rengimo planą, kuris stebina net patį Carsteną. Jis ne kartą minėjo, kad šioje vietoje mes esame stipresni už daugelį Danijos klubų. Belieka šį dalyką išnaudoti. Kiekvieno žaidėjo profilis yra aprašomas ir jis išnaudojamas bendraujant tiek su kitais žaidėjais, tiek su tėvais, skatinant tobulėjimą ne tik treniruočių metu, bet ir kitose srityse.
Svariai prie prie sportinės klubo dalies analizės, struktūrinių pokyčių ir darbo kultūros gerinimo prisidėjo ir analitikas Marius Babravičius.
Lietuvos futbolo federacija (LFF) pasirinko belgišką variantą – „Anderlecht“ jaunimo ugdymo programą. Jūs nusprendėte dirbti su „Auri-Dohm“ metodika. Kodėl?
Buvo diskusija dėl šių dviejų programų. Mūsų nuomone, „Auri-Dohm“ programa yra labiau pritaikyta Lietuvai, nes Aurelijus Skarbalius yra lietuvis, puikiai pažįstantis Lietuvos futbolo virtuvę. Carstenas irgi jau ketveri metai bendrauja su lietuvių specialistais, veda seminarus, matė viską iš vidaus.
Bet „Anderlecht“ programą pasirinko visa futbolo bendruomenė, balsavo dauguma klubų ir akademijų, todėl turime dirbti kartu. Vienos programos pasirinkimas – jau yra didelis žingsnis į priekį Lietuvos futbolui. „Utenyje“ mes jau esame praėję tam tikrus etapus, kuriuos LFF tik dabar eina, tai žinome, kas jų gali laukti. Palaikymas šiam federacijos pasirinkimui yra būtinas. Nors programos skirtingos, bet mes norime paikyti vieningą darbą.
Visų programų pats principas, pati širdis yra panaši. Skiriasi tik jų įgyvendinimas, tam tikros subtilybės. Tas pasirinktas kelias, kad su komandomis turi dirbti du treneriai, kad viskas turi būti suvesta į internetinę platformą, kad reikalinga vieninga programa, yra būtinas. Todėl mes visiškai palaikome „Anderlecht“ programą su Patricku De Wilde.
Kaip pavyko sutvarkyti „Utenio“ finansinius reikalus?
Buvo griežta finansinė drausmė. Teko kai ko atsisakyti, galbūt kai kur pristabdyti tam tikrus žingsnius, kuriuos jau reikėjo žengti. Šiek tiek sulėtinome spartą keliaujant į priekį, laikinai atsisakėme dalyvavimo aukštesnėse lygoje, bet tai leido pasirašyti sutartį su C. Dohmu. Treniruotėms ir visam klube vykstančiam futbolo procesui tai buvo didžiulis impulsas.
Dabar po truputį galime artėti prie savo tikslų. Sieksime, kad mūsų vyrų ir moterų klubai rungtyniautų Pirmoje arba A lygose, o bent 50 proc. futbolininkų aikštėje sudarytų vietiniai žaidėjai.
Telšių „Džiugo“ pasirinkimas dar nežaisti A lygoje irgi parodo šią Lietuvos futbolo situaciją. Klubai turi rinktis. Nesakau, kad neįmanoma, bet yra labai sudėtinga turėti stiprias pirmas komandas ir stiprią akademiją. Manau, kad „Utenio“ pavyzdys daug kam atvėrė akis.
Ar didelės skolos dar liko?
Skolos siekia kiek daugiau nei 30 tūkst. eurų. Planuojame šiemet galutinai jų atsikratyti. Didžioji skolos dalis liko kreditoriams.
Kokie jūsų santykiai su Utenos savivaldybe? Ar ji supranta jūsų darbus ir naudą miestui?
Visada savivaldybės palaikymas leido mums siekti tikslų. Tikimės, kad glaudus bendradarbiavimas tęsis. Šiuo metu yra svarstomas savivaldybės biudžetas. Mes tikimės, kad savivaldybės finansinis indėlis į klubo biudžetą liktų toks, kaip pernai. Ar tai pavyks, pamatysime. Neabejoju, kad savivaldybė mato, kad akademijoje treniruojasi daugiau nei 200 vaikų, panašus skaičius užsiėmimus lanko darželiuose, turime daug renginių ir iniciatyvų Utenoje, ir pagal tai esame vieni geriausių sporto klubų Lietuvoje. Esame pasiruošę toliau dirbti, stiprinti bendradarbiavimą ir žengti kartu pirmyn.
Dar turime projektą „Atviras futbolas“, kuris finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Projektas skirtas socialinę atskirtį patiriantiems vaikams. Tai ir darbas su neįgaliaisiais. Šis projektas atveria naujas galimybes. Tikimės, kad taip galėsime dar labiau išplėsti bendruomenę.
Kokie yra „Utenio“ lūkesčiai 2020 metams?
Turime pasitvirtinę strategiją iki 2025 metų. Joje numatytas augimas stiprinant vaikų futbolo akademiją, didinant vaikų skaičių. Kadangi žmonių, žaidžiančių futbolą, daugėja, Utenoje neišvengiamai turi atsirasti pilnų matmenų dirbtinės dangos aikštė. Mūsų skaičiavimais, jau 2022 metais mes neišsiverstume Utenoje esančioje infrastruktūroje. Tai vienas iš tikslų ir būtų turėti dirbtinės dangos aikštę, kad užtikrintume treniruočių ir varžybų kokybę. Kad ir dabartinės žiemos metu arba ankstyvą pavasarį mes neturime kur žaisti draugiškų rungtynių 11 prieš 11. Turime važiuoti žaisti svetur, o tai – papildomi kaštai. Jeigu žaistume Utenoje, tai tas lėšas būtų galima paskirtini efektyvesnėms veikloms.
Taip pat šiemet sieksime maksimaliai išnaudoti bendradarbiavimą su C.Dohmu. Jeigu pirmą pusmetį skyrėme, kaip sako Carstenas, rėmų nustatymui, tai dabar pereiname prie subtilybių, žaidimo stiliaus įgyvendinimo, pačių treniruočių techninių dalykų. Vyrų komandai kelsime tikslą užimti vietą Antros lygos lentelės viduryje, bet apie tai kalbėti kol kas sunku, nes nežinomos visos komandos dalyvausiančios pirmenybėse, o moterų komandai yra iškeltas labai ambicingas – A lygoje užimti ketvirtą vietą. Tai būtų maksimalus tikslas, o minimalus – surinkti daugiau taškų nei praėjusiame sezone.
